European UnionEUR-Lex
Generalinis advokatas: Japonijos dividendai vertinami pagal kapitalo judėjimą
Generalinis advokatas Laulhé Shaelou: Vokietijos galutinį mokestį už Japonijos motinai mokamus dividendus vertina pagal 63 straipsnį; apribojimas gali išlikti pagal 1993 m. išlygą, griežtesni įrodymai leistini.
By Taxxa AI OyPublished 5 November 2026
Industry: Across industries
Generalinė advokatė Laulhé Shaelou pasiūlė 2026 m. lapkričio 5 d. Japonijos patronuojančiajai mokamų dividendų galutinį Vokietijos išskaičiuojamąjį mokestį vertinti pagal laisvą kapitalo judėjimą, o ne įsisteigimo laisvęEuropa: savo išvadoje byloje C-533/25 (F Corporation prieš Bundeszentralamt für Steuern)
Europa pagal Bundesfinanzhof prašymą ji daro išvadą, kad 15 procentų galutinis mokestis pagal Körperschaftsteuergesetz 32 paragrafo 1 dalies 2 punktą su 1966 m. Vokietijos ir Japonijos konvencijos 10 straipsnio 2 dalimi riboja SESV 63 straipsnį, kai Japonijos atleidimas palieka jį neįskaitytą
Europa, tačiau jis gali išlikti pagal 64 straipsnio 1 dalies status quo išlygą
Europa; jo nepateisina nei subalansuota mokesčių jurisdikcija, nei dvigubo pranašumo baimės
Europa, o griežtesni trečiųjų šalių bendrovių grąžinimo įrodymai yra leistini
Europa.
Japonijos F Corporation yra vienintelė Vokietijos GmbH akcininkė, kuri mokėjo dividendus už 2008–2010 m., mokestis išskaičiuotas 2009–2011 m.. 2008 m. liepos pažymėjimas sumažino tarifą iki sutarties 15 procentų vietoj 25 procentų; ribotai apmokestinamiesiems išskaičiavimas yra galutinis. Iki 2009 m. balandžio 1 d. Vokietijos mokestis buvo visiškai įskaitomas į Japonijos pelno mokestį pagal konvencijos 23 straipsnio 2 dalį. Tada Japonija atleido 95 procentus tokių dividendų, tad Vokietijos naštai padengti beveik neliko Japonijos mokesčio. 2013 m. gruodį bendrovė prašė grąžinti, teigdama, kad rezidentės patronuojančiosios, 95 procentais atleistos pagal 8b paragrafo 1 dalį išskaičiuotą mokestį įskaičius ir grąžinus, buvo traktuojamos geriau. Mokesčių inspekcija atsisakė, Diuseldorfo finansų teismas ieškinį atmetė kaip įsisteigimo bylą, nepriklausančią trečiųjų šalių bendrovėms, o Bundesfinanzhof pateikė keturis klausimus.
Dėl taikytinos laisvės generalinė advokatė taiko sunkio centro testą in abstracto: Vokietijos normos taikomos dividendams nepriklausomai nuo dalies dydžio ar reikšmėsEuropa, taigi patenka į 63 straipsnį pagal Emerging Markets
Europa, kur pakako mažumos dalies, o vienintelio akcininko dalis analizės nekeičia
Europa, lemiamoms dalims patvirtinta Itelcar. Trečiųjų šalių dividendai apskritai negali patekti į 49 straipsnį
Europa; dvišalė konvencija negali susiaurinti Sutarties teisių
Europa; 63 straipsniui nereikia nei abipusiškumo, nei atitinkamo užsienio reguliavimo
Europa; o šis grynai finansinis grąžinimo ginčas nėra įsisteigimo reikalavimas pro galines duris, piktnaudžiavimas ar sukčiavimas neteigiami.
Skirtingas traktavimas riboja 63 straipsnįEuropa: kai šaltinio valstybė rezidentes ir nerezidentes bendroves apmokestina vienodai, jų situacijos yra palyginamos
Europa, o rezidentės mokestį įskaito ir susigrąžina, tuo tarpu nerezidentės jį pakelia galutinai. Neutralizavimas konvencija turi veikti visiškai kiekvienu atskiru atveju pagal Miljoen
Europa, o Japonijos atleidimas nuo 2009 m. jį suardo
Europa. Vokietija neprivalo sekti trečiųjų šalių teisės pokyčių, tačiau čia skirtumas kyla iš pačių Vokietijos normų
Europa, todėl sutartinė korekcija turi veikti visomis aplinkybėmis, o atitiktis negali priklausyti nuo Japonijos teisės. Apribojimas vis dėlto gali išlikti pagal 64 straipsnio 1 dalies status quo išlygą, jei, prašymą pateikusiam teismui patikrinus, tas pats teisinis mechanizmas egzistavo nepertraukiamai nuo 1993 m. gruodžio 31 d. ir kapitalo judėjimas susijęs su tiesioginėmis investicijomis
Europa, kaip tai yra vienintelio akcininko dividendams; plačios aprėpties priemonės yra apimamos pagal X.
Joks pateisinimas neveikia. Vokietija apmokestina visus dividendus rezidentes beveik visiškai neutralizuodama, todėl subalansuotos mokesčių jurisdikcijos gynyba žlunga pagal Komisija prieš Vokietiją dviejų pakopų logikąEuropa, o abipusiškumo stoka nesvarbi. Dvigubo pranašumo baimė žlunga, nes praktika susijusi su tų pačių nuostolių dvigubu atskaitymu, o šis dvigubas atleidimas kyla iš abiejų valstybių pačių pasirinkimų be dirbtinės struktūros, o grynai ekonominiai pajamų tikslai negali pateisinti apribojimo. Tačiau 63 straipsnis pakenčia griežtesnius trečiųjų šalių bendrovių grąžinimo įrodymus
Europa, tikslą neįskaitomą euro sumą, kurią patikrina Bundeszentralamt für Steuern, be kita ko, keičiantis informacija su Japonija: mokesčių mokėtojai susiduria su informacijos asimetrija, pagalba neatleidžia nuo atsakymo pareigos, o matas yra aiškus tikslus nustatymas be probatio diabolica pagal Accor.
Teisinis pagrindas: SESV 63 straipsnis ir 64 straipsnio 1 dalis.
Trečiosios šalies patronuojančioji, kurios galutinio Vokietijos išskaičiuojamojo mokesčio buveinė nebeįskaito, turėtų reikalauti grąžinimo remdamasi 63 straipsniu ir eurais įrodyti neįskaitomą sumą.