Kelionės į darbdavio nustatytus objektus yra darbo laikas

Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) 2026 m. spalio 22 d. byloje C-420/24 nusprendė, kad kelionės laikas — net ir ne įprastomis darbo valandomis — į darbdavio nustatytą darbo vietą, kuri nėra nuolatinė ar įprasta, ir atgal, pareigoms atlikti pagal darbdavio nurodymus, yra „darbo laikas“ Direktyvos 2003/88/EB 2 straipsnio 1 dalies prasmeEuropa. Teismas nepriėmė esminio sprendimo dėl kelionių įskaitymo į viršvalandžių ribasEuropa: antrąjį klausimą — ar ES teisė draudžia nacionalinę neįskaitymo taisyklę — jis pripažino nepriimtinuEuropa.

Ieškovas BZ vadovavo Jasų regioninės kelių valdybos (CNAIR) investicijų, kapitalinio remonto ir katastrofų tarnybai, sutartinei darbo vietai esant Jasuose. 2021 m. birželio 8–15 d. jis vyko į pakartotines inspekcines keliones į kelių objektus Sučavoje, Botošanyje ir Fokšanyje bei į CNAIR centrinę būstinę Bukarešte — daugiau kaip 1500 km per aštuonias dienas Rumunijos valstybiniais ir apskričių keliais, vietovėje, kurioje nebuvo automagistralių, darbdavio suteikta transporto priemone (į Bukareštą su vairuotoju), grįždamas tą pačią dieną, išskyrus po Bukarešto, iš dalies ne įprastomis darbo valandomis. CNAIR atsisakė patvirtinti jo darbo laiko apskaitą ir sumokėti 31,5 valandos, laikydama keliones esančiomis už jo Darbo kodekso 111 straipsnio veiklos. Tribunalul Iași ieškinį atmetė 2022 m. liepos 20 d.: vien komandiruočių įsakymų laiko nepakako be veiklos ataskaitos ar kelionės žurnalo, o sutarta procedūra reikalavo darbuotojų pirma prašyti kompensuojamojo poilsio, prieš reikalaujant užmokesčio už viršvalandžius. Profesinė sąjunga apskundė Curtea de Apel Iași.

Dėl priimtinumo Teismas atmetė CNAIR prieštaravimus: ES teisės aiškinimas preziumuojamas esantis reikšmingas, o darbo užmokesčio ginčas pirma reikalauja išsiaiškinti kelionės laiko teisinę prigimtį. Iš esmės Teismas taikė tris kumuliatyvius 2 straipsnio 1 dalies elementus, kuriuos kiekvieną turi patikrinti prašymą pateikęs teismas. Pirma, veiklos vykdymas: nurodymai nustatė kelionės tikslą ir tvarką, su komandiruočių įsakymais ir žurnalų patikromis, todėl kelionės buvo neatsiejamai susijusios su jo pareigomis. Antra, buvimas darbdavio žinioje: jis negalėjo keisti nei datos, nei kelionės tikslo ir laisvai nedisponavo savo laiku, net ir su vairuotoju — darbo intensyvumas nesvarbus. Trečia, buvimas darbe: tokios kelionės yra įprasto pareigų atlikimo neatskiriama dalis, kai reguliarios komandiruotės, objektų kontrolė ir posėdžiai už darbo vietos ribų įeina į sutartines funkcijas, darbuotoją laikant atokiau nuo jo socialinės ir šeiminės aplinkos su maža laisve dėl neužimto laiko. Buvimas už įprastų darbo valandų nieko nekeičia; direktyva nežino tarpinės kategorijos.

Tai autonominės Sąjungos sąvokos, tarnaujančios direktyvos sveikatos ir saugos tikslui, o 2 straipsnis nenumato jokių nukrypimų. Teismas rėmėsi savo kelionės laiko autoritetu STAS-IV (C-110/24, 2025 m. spalio 9 d.) ir budėjimo sprendimu Ramavić (C-373/24, 2025 m. spalio 30 d.), cituotu pagal analogiją, bei ankstesniu Federación de Servicios Privados sprendimu (C-266/14, 2015 m. rugsėjo 10 d.) dėl darbuotojų be nuolatinės darbo vietos: sutartinė nuolatinė darbo vieta nepašalina darbdavio nurodytų kelionių iš darbo laiko.

Antrasis klausimas neišlaikė slenksčio: pateikimo nutartyje nepagrįsta, kodėl 6 straipsnio b punkto vidutinis laikas ar Chartijos 31 straipsnio 2 dalis būtų reikšmingiEuropa, kaip reikalauja Procedūros reglamento 94 straipsnio c punktas. Todėl sprendimu negalima remtis įskaitant keliones į 48 valandų vidurkį ar Chartija grindžiamame darbo užmokesčio reikalavimeEuropa. Darbdaviai, siunčiantys inspektorius, technikus ar klientų objektų darbuotojus tolyn nuo sutartinės darbo vietos, tokias darbdavio valdomas keliones turi laikyti darbo laikuEuropa, sukeliančiu direktyvos apsaugą, nepaisant vidinių kompensuojamojo poilsio pirmumo procedūrųEuropa; komandiruočių įsakymai, darbdavio transportas ir žurnalų kontrolė visi rodo kvalifikavimą, o darbo užmokestis toliau reglamentuojamas nacionaline teiseEuropa. Teisinis pagrindas: Direktyvos 2003/88/EB 2 straipsnio 1 dalis, 2003 m. lapkričio 4 d.; klausimas dėl 6 straipsnio b punkto ir Chartijos 31 straipsnio 2 dalies pripažintas nepriimtinuEuropa.