Teismas senąją informavimo direktyvą apribojo informavimo teisėmis

Teisingumo Teismas nusprendė, kad buvusios darbdavio informavimo direktyvos 91/533/EEB teisių gynimo išlyga apima tik pačios direktyvos suteiktas teises, pavyzdžiui, teisę gauti rašytinį pranešimą apie įdarbinimo sąlygas, o ne materialines teises pagal sutartį ar darbo santykius, pavyzdžiui, darbo užmokestį ar pensijų įmokasEuropa.

Sprendimu atsakoma į Neapolio apylinkės teismo prejudicinį paklausimą byloje tarp darbuotojo LW ir Trenitalia SpA bei Nacionalinio socialinės apsaugos instituto (INPS). LW 2003 m. gegužę buvo pasiųstas dirbti į Trenitalia per laikinojo įdarbinimo agentūrą. 2018 m. spalio 31 d. sprendimu Neapolio apeliacinis teismas pripažino siuntimą neteisėtu ir konstatavo darbo santykius su Trenitalia nuo 2003 m. gegužės; Trenitalia priėmė LW į savo personalą nuo 2019 m. liepos 1 d., o atskirai jai buvo priteista sumokėti LW 110 308,13 euro darbo užmokesčio skolą. Po to Trenitalia sumokėjo INPS socialinės apsaugos įmokas už 2016 m. sausį–2019 m. birželį, bet nieko už 2003 m. gegužę–2015 m. gruodį motyvuodama tuo, kad INPS šias įmokas laikė pasibaigusiomis pagal penkerių metų senatį Įstatymo Nr. 335/95 3 straipsnio 9 dalyje.

LW prašė visų pirma sumokėti trūkstamas įmokas, alternatyviai – visą gyvenimą mokamą rentą pagal Įstatymo Nr. 1338/62 13 straipsnį, o toliau – atlyginti žalą pagal Civilinio kodekso 2116 straipsnį. Prašymą pateikęs teismas uždavė penkis klausimus dėl 8 straipsnio taikymo srities, atidėto darbo užmokesčio ir galimų teisių gynimo priemonių.

Teismas atsako tik į pirmąjį klausimą ir konstatuoja, kad į likusius atsakyti nereikia. 8 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad valstybės narės kiekvienam darbuotojui, kuris mano, kad jam padaryta žala neįvykdžius direktyvoje nustatytų pareigų, suteiktų galimybę kreiptis į teismą. Skaitant visumą, ši formuluotė užtikrina teises, kurias darbuotojai gauna iš darbdavio informavimo pareigų, o ne teises pagal jų sutartį ar darbo santykius: pranešimą apie esminius aspektus pagal 2 straipsnį, vienu iš 3 straipsnio dokumentų ir per jo terminus, komandiruotų darbuotojų informavimą pagal 4 straipsnį ir pranešimą apie pakeitimus pagal 5 straipsnįEuropa.

2 straipsnio 2 dalyje išvardyti esminiai aspektai, kai kurie iš kurių patys yra teisės, tačiau direktyva juos laiko tik perduotina informacija. Šių materialinių teisių teisinis režimas nustatytas kituose ES ar nacionaliniuose instrumentuose, įskaitant kolektyvines sutartis, kaip patvirtina 2 straipsnio 3 dalis, leidžianti keliuose punktuose daryti nuorodas į įstatymus ir susitarimus. Šių materialinių teisių pažeidimas todėl savaime nėra reikšmingas vertinant direktyvos laikymąsi, kuria nustatoma tik informavimo pareiga.

Direktyvos tikslas tai patvirtina: antra ir septinta konstatuojamosios dalys darbo santykius pajungia formos reikalavimams, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo galimų pažeidimų ir būtų sukurta darbo rinkos skaidrumas informuojant juos apie esminius jų santykių elementus. Šis skaidrumas netiesiogiai saugo materialines teises supažindindamas darbuotojus su jomis, tačiau pati direktyva valstybių narių neįpareigoja šių teisių užtikrinti.

Todėl operatyvusis atsakymas yra toks, kad 8 straipsnio 1 dalis apima tik direktyvoje suteiktas teises, pavyzdžiui, teisę gauti vieną iš 3 straipsnyje išvardytų dokumentų, o ne sutarties ar darbo santykių teises, apie kurias darbdavys privalo informuoti darbuotoją pagal 2 straipsnįEuropa. Teismas pripažįsta prašymą priimtinu, atmesdamas prieštaravimus, kad ginčas yra grynai vidaus ar nepagrįstas, nes šie argumentai susiję su esme, o ne su priimtinumu.

Teisinis pagrindas: 1991 m. spalio 14 d. Tarybos direktyvos 91/533/EEB dėl darbdavio pareigos informuoti darbuotojus apie sutarčiai arba darbo santykiams taikomas sąlygas 2, 3 straipsniai ir 8 straipsnio 1 dalis.